Renginių nėra.
PRISIMINKIME FILANTROPINES IDĖJAS, 2005

Pirmininkas Raimundas Volbergas

   

   Nors šiuolaikinis Lietuvos žmonių gyvenimas ir sparčiai modernėja, tačiau vis tiek neišsprendžiama skurdo ir neturto problema. Tad aktualu plėtoti pagalbos ir paramos, filantropijos idėjas visuose visuomenės socialiniuose sluoksniuose. Atviros Lietuvos Fondas (ALF) atliko tyrimą „Filantropija Lietuvoje 2003”, kurio metu teiravosi gyventojų apie pačios „filantropijos“ termino sampratą, paramos, labdaros teikimo motyvaciją, žymesnius filantropus ir labdaringas organizacijas. Žinoma, visi respondentai suvokė labdaros ir paramos prasmę, tačiau du trečdaliai iš jų (66%) apie filantropiją nieko nebuvo girdėję. Terminas „filantropija“ (graikų k. philantropia) reiškia žmonių meilę, labdarystę, paramos teikimą neturtingiesiems, menui, mokslui, nesiekiant materialinė naudos.

   Pastaraisiais metais vis plačiau organizuojamos labdaringos akcijos, itin buvusios populiarios XIX a – XX a sandūroje aukštuomenės pobūviuose, skirtos paremti vaikų, senelių, invalidų globos namus. Labai svarbi tampa aukojančiųjų vertybių sistema, motyvacija, t. y. dėl kurios priežasties  suteikiama pagalba, parama. Deja, kaip ir prieš šimtmetį, Lietuvoje yra daug vargšų, skurstančių vaikų, senelių, invalidų, kuriems reikia paramos. Lietuvos laisvosios rinkos institutas skelbia, jog „filantropija visuomenėje padeda išspręsti daug problemų, ypač šalinant skurdą ir neturtą. Žmonės padeda kitiems, jei jie: 1) turi pinigų, 2) mano, kad kitas žmogus vertas pagalbos. Būtent todėl, kad filantropui būtina turėti išteklių, visuomenė negali remtis vien filantropija – gėrybes būtina sukurti prieš jas išdalijant. Jei žmogus mato kitą likimo nuskriaustą žmogų, vienintelis galimas būdas padėti jam yra tiesiogiai, t.y. duoti pinigų, maisto, pastogę, išsilavinimą ar kitas vertybes“. Garsesnius filantropijos pavyzdžius galime atrasti prieškario Lietuvos filantropų brolių Vailokaičių, Petro Vileišio veikloje. Tačiau neprilygstama, unikalia filantropija Lietuvoje XIX a – XX a sandūroje pasižymėjo Juozapas Montvila (Juzef Montwill 1850 – 1911). Šiemet sukanka 155 metai, kai Mitėniškių dvare prie Šėtos gimė šis visuomenės veikėjas, bankininkas. Ta proga kovo 9 d. Šėtos vidurinėje mokykloje rengiama konferencija „Filantropija – širdies pašaukimas“.

   J. Montvila ne tik sugebėjo uždirbti pinigų dirbdamas Vilniaus žemės banke, užsiimdamas kita komercine veikla, bet ir įkūrė daugiau nei 20 visuomeninių organizacijų, kurias pats ir rėmė, aktyviai dalyvavo Vilniaus miesto viešajame gyvenime. Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog šiuo laikotarpiu buvo stipri carizmo cenzūra, tačiau, nepaisant to, buvo steigiamos ir nelegalios mokyklėlės, įkurta audimo mokykla „Biruta“ Šėtoje (1896), buvo organizuojamos įvairios parodos, taip pat pastatyti teatrai Vilniuje, Panevėžyje (žymia dalimi prisidedant broliui Stanislovui). J. Montvila, turėdamas didžiulį autoritetą, sugebėjo pasitelkti į Vilnių ir savo kraštietį architektą Vaclovą Michnevičių, kilusį iš Strebeikių dvaro, tolesnės Šėtos apylinkės (caro priespaudos metais vietos specialistai neturėdavo teisės dirbti Lietuvoje). Architektas V. Michnevičius ne tik suprojektavo daugelį Vilniaus pastatų, Lietuvos bažnyčių (daugiau nei 30), bet ir  padėjo parengti Pranciškonų vienuolyno restauracijos projektą Trakų gatvėje, kuriame vėliau įsikūrė daugelis J. Montvilos organizacijų. Šio vienuolyno kieme, 1908 rugpjūčio mėnesį įvyko pirmoji paroda „Vaikas“, kuri demonstravo to laikmečio naujausias vaikų nuo gimimo iki 14 metų gyvenimui reikalingas higienos priemones, pedagogikos žinias. Tokios parodos ir dabar būtų aktualios mūsų vaikų priežiūrai, auklėjimui.

   Mecenatas J. Montvila savo veikla įsiamžino ir tėviškėje. Ir šiandien galime aptikti labdario inicialus Šėtos bažnyčios varpe, kurį įrengiant taip pat prisidėjo savo lėšomis. Labdario kapo šeimos kapuose Šėtoje neaptiksime, kadangi jam mirus 1911 metais Vilniuje, miesto visuomenė jį palaidojo Rasų kapinėse prie koplyčios ir pastatė paminklą, vaizduojantį angelą. Keisčiausia yra tai, kad priešais šį paminklą, vos per kelis metrus 1927 metais yra palaidotas lietuvių patriarchas Jonas Basanavičius...Gaila, kad metalo vagys pastaraisiais metais apniokojo J. Montvilos paminklą, kurį derėtų kuo skubiau sutvarkyti. 1931-09-03 metais skverelyje tarp Trakų ir Pranciškonų gatvių Vilniaus visuomenės pastatytas J. Montvilos paminklas tebestovi, nepaliestas įvairių pertvarkos vėjų. Atrastos didžiojo filantropo ir jo tėvo Stanislovo epitafijos toje pačioje Šėtos bažnyčios zakristijos palėpėje, kurioje jas, nukabinęs bažnyčioje, paliko ryžtingai nusiteikęs tuometinis lietuvis kunigas, kovojęs su lenkinimu toje vietovėje. Dabar šios gerai išsilaikiusios epitafijos yra Šėtos vidurinės mokyklos muziejuje.

   Prabėgus šimtmečiui, dėl karų ir įvairių negandų, sunyko labdarių dvarininkų Montvilų giminė. Tačiau išliko daug liudijimų apie jų filantropinę veiklą archyvuose, bibliotekose. J. Montvilos tėviškės dvaras, giminės centras Mitėniškiuose ( Jonavos rajone, 1km nuo Šėtos) šiuo metu yra sugriautas, išlikęs parkas, tvenkinys, svirnas ir Šv. Marijos paminklas priešais dvaro įvažiavimą, tebestūkso vandens malūno griuvėsiai ant Obelies upės kranto Pakščių kaime (1 km nuo dvaro). Vietos gyventojai dar pamena, jog greta stūksančiame miške „Šilas“ buvo pasodinti ąžuolai, siekiant sukurti mišką – parką, išlikę keliai šiuo mišku į Normainių, Naujokų ir Drobiškių dvarus. Deja, šimtamečiai ąžuolynai, dar menantys labdarių šeimos žingsnius, sėkmingai pjaunami, nekreipiant dėmesio į kraštovaizdį, istoriją, savigarbą. Tyrinėjant archyvinius dokumentus, buvo aptikta duomenų apie Mitėniškių dvaro vertybių, tarp kurių buvo ir labdarių Juzefo, brolių Stanislovo, Vincento portretai, išgabenimą 1940 metais į Apytalaukio dvarą, prie Kėdainių. Deja, tolesnis vertybių likimas nėra žinomas. Daliję žmogiškąją meilę, šilumą, šie filantropai patys liko užmiršti. Ar ne metas pačiai visuomenei ir jos bendruomenėms surinkti archyvinę medžiagą ir gražinti istorijai nusipelniusius filantropų vardus, sutvarkyti kraštovaizdį, pasitelkiant tiek eilinius piliečius, tiek valdžios, verslo atstovus. Tai būtų didžiausia pagarba filantropiją teikusiems žmonėms...

Sprendimas
Visos teisės saugomos. Jonavos VVG. 2010