Renginių nėra.
MONTVILŲ PALIKIMAS: PRAEITIS IR DABARTIS, 2008 11 12

MONTVILŲ PALIKIMAS: PRAEITIS IR DABARTIS, 2008 11 12

 

VISUOMENINĖ ORGANIZACIJA „JUŠKONIŲ BENDRUOMENĖS CENTRAS“

PIRMININKAS RAIMUNDAS VOLBERGAS

 

MONTVILŲ PALIKIMAS: PRAEITIS IR DABARTIS

 

Vienas pirmųjų praeities dulkes nuo dvarininkų Montvilų nubraukė   žurnalistas Vidmantas Jankauskas, 1991 m. laikraštyje „Jonavos balsas“ publikavęs straipsnių ciklą „Montviliana arba Užmirštas mūsų istorijos puslapis“.[1] Straipsnio autorius pasidarbavo iš peties: archyvuose surado dvarininkų Montvilų, garsėjusių  XIX a. pab. – XX a. pradžioje savo filantropine veikla, pėdsakus. Šio pranešimo autorius taip pat gimė ir augo Mitėniškių dvaro, laikyto Montvilų giminės centru, pašonėje (Jonavos raj.).

Žymiausias Montvilų giminės atstovas Juozapas Montvila (Juzef Montwill, 1850-03-09 – 1911-02-07) paliko ryškų pėdsaką  Lietuvos verslo, filantropijos, kultūros bei valdymo srityse. J. Montvila yra buvęs Žemės banko valdytoju, Vilniaus miesto dūmos nariu, o taip pat komisijos, kuri nuo 1900 m. pabaigos rūpinosi Vilniaus miesto elektrinės statyba, pirmininku. Ir šiandien galima gėrėtis J.Montvilos iniciatyva 1902 m. virš Vilniaus miesto centrinės elektrinės bokštelio pastatyta, sovietmečiu nuversta ir 1994 m. atstatyta 4 metrų aukščio skulptūra „Elektra“, skelbiančia naujos, šviesos, eros pradžią[2].

 

Skultūra „Elektra“ Vilniuje, 2007 m.

Juozapas Montvila rengė Vilniuje, Pranciškonų bažnyčioje, pramonės ir amatų parodas, buvo gyvenamųjų namų mikrorajonų statybos iniciatorius. Vienas tokių mikrorajonų prie J. Tumo-Vaižganto ir Kražių gatvių, dar vadinamas „Montvilos kolonija“, stovi iki šiol.[3]

1910 m. Vilniuje J. Montvila pastatė lenkų teatro „Liutnia“ rūmus, Miesto teatrą, taip pat prisidėjo atstatant Vilniaus Pranciškonų vienuolyno ansamblį, kuriame kiek vėliau įkūrė darbo biržą, keletą labdaringų organizacijų, kurioms išlaikyti skyrė ir asmeninių lėšų. Neatsitiktinai vienuolyno skverelyje miestiečiai jam pastatė paminklą, išlikusį iki mūsų dienų. Deja, kiek kitokio likimo sulaukė paminklas Šviesos angelas Rasų kapinėse. Prieš dešimtmetį buvo pavogtos bareljefinės lentos, užrašai, o praeitais metais paminklas buvo išteptas dažais. Tik dėl bendruomenės atkaklaus rūpesčio buvo atkreiptas valdžios dėmesys:  paminklas uždengtas restauracijai, pastatyti pastoliai gretimai Rasų kapinių koplyčiai restauruoti. Šalia J.Montvilos kapo yra ir Lietuvos valstybės patriarcho Jono Basanavičiaus kapas.

 

Prie uždengto restauracijai J. Montvilos paminklo Rasų kapinėse

Vilnius, 2007 m.

 

Prie J. Montvilos paminklo Pranciškonų ir Trakų gatvių skveras,  

Vilnius, 2007 m.

Tėviškėje, Mitėniškiuose, labdario gyvenimo ženklų beveik neliko. J.Montvilos statytas Žemės bankas ant Obelies kranto Šėtos miestelyje per II pasaulinį karą  buvo susprogdintas, o sovietmečiu – visai nugriautas.  Tačiau Šėtos Šv. Trejybės bažnyčios varpe yra įrašas, liudijantis, kad J. Montvila prisidėjo prie 30 pūdų varpo išliejimo.[4] 2005 m. zakristijonas Stanaitis Šėtos bažnyčios zakristijos palėpėje aptiko senojo Stanislovo Montvilos ir jo sūnaus Juozapo epitafijas, užrašytas lenkų kalba. Prieškaryje jas nuėmė kunigas Tilvytis, kovojęs prieš lenkinimą. Epitafijos šiuo metu yra Šėtos mokyklos muziejuje.

Montvilų giminėje XIX - XX a. buvo populiarus Stanislovo vardas, todėl kraštotyrininkai, rašydami biografijas, kartais klysta.

Senasis Stanislovas Montvila 1850 m. iš dvarininkų Hopenų įsigijo Troškūnuose (Anykščių raj.) dvarą. Pasinaudoję besivystančio kapitalizmo idėjomis Montvilos XIX a. pab. dvarą pritaikė ūkinei veiklai. Jame iki 1940 m. sovietų nacionalizacijos vystė žemdirbystę, gamino spiritą, laikė malūną, pieninę. Dabar šis dvaras vadinamas  Smėlynės dvaru. Jame šiuo metu yra išlikę 15 balto mūro pastatų: rūkykla, centriniai rūmai, ledainė, 2 sandėliai, spirito varykla, 3 tvartai, 3 gyvenamieji namai (buvę kumetynai), ūkvedžio namas, sandėlis (pertvarkytas į sandėlį ir malūną)[5]. Kai kuriuose iš jų gyvena žmonės. Ūkiniai pastatai smarkiai apgriauti, teritorija apaugusi krūmais.

Stanislovas Montvila (1850 - 1916) 1890 m. Panevėžyje įsigijęs kaulų malimo įmonę  pertvarkė ją į mielių ir spirito gamyklą, kuri vėliau tapo viena didžiausių įmonių mieste. 1921 m. buvo įkurta Akcinė bendrovė „St. Montvilo įpėdiniai ir K° “ - mielių ir spirito rektifikacijos fabrikas su S. Montvilos įpėdinių kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu Panevėžyje, Respublikos g. 20. [6] Po karo įmonė buvo toliau modernizuojama. Deja, pastaraisias metais įmonei, vadinamai „Sema“, buvo paskelbtas bankrotas. Šiuo metu pastatai demontuojami, kuriama nauja miesto erdvė.

1913 m. S. Montvila įkūrė Panevėžyje (dabar Respublikos g. 77) teatro salę, kurią iki 1924 m. valdė Montvilų palikuonys. Vėliau jos patalpose buvo įsikūrusi Šaulių sąjunga, Dramos teatras. Šiandien pastatas yra išlikęs, tačiau naudojamas prekių sandėliavimui bei parduotuvėms.

Aleksandras Montvila prieš Antrąjį pasaulinį karą valdė ne tik Troškūnų, bet ir Verškainių dvarą prie Pabaisko bei Antakalnio (III) dvarus Ukmergės rajone. Dvarai turėjo parkus, tvenkinius. Išskirtinis dvarininkų Montvilų ūkinių pastatų bruožas – raudonų plytų kolonos su akmenimis. Jas dar galima pamatyti minėtose dvarvietėse, kurios, deja, labai apleistos, netvarkomos, išlikę pastatai  nušiurę arba likę tik jų likučiai. Paskutinieji Troškūnų Montvilų palikuonys 1940 m. pasitraukė į Vokietiją.

   

Verškainių dvaro aplinka ir ūkiniai pastatai Ukmergės raj., 2007 m.

Montvilų giminę primena ir Pagirių miestelio (Kėdainių raj.) kapinėse išlikusi koplyčia, statyta 1823 m kunigo Petraškos, o 1883 m. atnaujinta  dvarininko Vincento Montvilos.[7] Koplyčios sienoje yra ne tik atnaujinimo data, bet ir Montvilų giminės palaikų kriptos.

 

Pagirių kapinių koplyčia

Vincentas Montvila (1841 - 1903) baigęs Peterburgo technologijos institutą, tapo sodininku – ekspertu, o 1898 - 1903 m. netgi vadovavo Rusijos sodininkystės Vilniaus skyriui. Savo dvare Vaivadiškiuose (Ukmergės raj.) įkūrė didelį vaismedžių medelyną.[8] Taip atsirado tradicija gretimo Pagirių miestelio apylinkėse auginti didelius vaismedžių plotus. Sovietmečiu buvo įkurtas Pagirių sodininkystės tarybinis ūkis, pastatytos vaisių saugyklos.

Iki II pasaulinio karo Vaivadiškių dvarą valdė Montvilų palikuonys. Iki mūsų dienų ten dar yra išlikęs U formos dvaras, deja, apleistas, subjaurotas sovietinių fermų.

 

Vaivadiškių dvaras, Ukmergės raj.

(2 km nuo Pagirių), 2007 m.

Lietuvos centriniame valstybės archyve buvo aptiktas įdomus dokumentas – paskutiniosios Vaivadiškio dvaro savininkės Stefanijos O`Rourk 1927 m. lapkričio mėn. rašytas prašymas Finansų, prekybos ir pramonės ministerijai leisti veikti mediniam vėjo malūnui[9], kuriame buvo vykdoma ūkinė veikla. Po karo Vaivadiškių malūnas tapo valstybiniu, o 1969 m. buvo perkeltas į Rumšiškių muziejų.

 

Vaivadiškių vėjo malūnas Rumšiškėse

Mitėniškių dvarą 1840 m. pirko Ukmergės apskrities teismo narys Stanislovas Montvila iš dvarininko, buvusio Garbės Teismo nario, Bohušo.[10] Šėtos bažnyčioje ant vienos iš kolonų pastaraisiais metais aptikta epitafija su dvarininko Bohušo pavarde.

1971 m. ekspediciją surengusi LTSR Paminklų apsaugos kraštotyros draugijos Jonavos skyriaus tarybos pirmininkė Stasė Šimelienė rašė: „Mitėniškių (23 km), į šiaurę nuo Jonavos 1,5 ha ploto, parke, kurio augmenija nėra labai įvairi, paminėtinas 600 metų amžiaus ąžuolas – krūtinės aukštyje jo skersmuo 5,5 m“.[11] Seniausio Mitėniškių simbolio – ąžuolo – nebėra greičiausiai dėl tarybinio ūkio vandens gręžinio, pakirtusio šaknis. Ąžuolas nudžiuvo ir galiausiai nuvirto XX a. pabaigoje.

Mitėniškiai visam šimtmečiui buvo tapę Montvilų giminės centru. 1940 m. rugsėjo 26 d., kai pagal Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Komisarų Tarybos nutarimą žemė buvo pradėta dalinti bežemiams ir mažažemiams, darbus filmavo ir fotografavo sovietų žurnalistai. Laikraščiai mirgėjo nuo fotografijų ir straipsnių, kuriuose buvo Vladislovo Montvilos kumečiai, valstiečiai. Įdomu tai, kad kalbinti senyvi vietos gyventojai apie dvaro savininką nieko blogo negalėjo pasakyti, o jį tik gyrė.[12]

1940 m. archyvuose bei spaudoje galime aptikti duomenų ir apie sovietų pastangas suregistruoti dvarų vertybes. Tuo tikslu buvo sukurta Kultūros paminklų apsaugos įstaiga. Aneksuota Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į 13 apygardų. Į kiekvieną apygardą buvo pasiųstos 2 asmenų komisijos – brigados, kurios ėmėsi registruoti dvarų kultūros paminklus, fotografavo ir aprašinėjo istorinius statinius. Laikraštyje „Tiesa“ buvo rašoma, kad V apygardos (Kėdainių apskr.) registravimo brigados su pertraukomis dirbo apie mėnesį laiko. Daugiausia meno turto laimėta Kėdainių apylinkių dvaruose. Pavyzdžiui, Apytalaukės dvare rastas raginių baldų komplektas (apie 30 atskirų objektų), Mitėniškio dvare du didžiuliai aliejiniai brangūs paveikslai.[13] Iš LR Kultūros ministerijos archyvų žinoma, kad Mitėniškių dvaro vertybės buvo išvežtos „saugoti“ į Apytalaukio dvarą, prie Kėdainių. 1940 m. rugpjūčio 22-24 d. Raudonosios armijos kariškiai „pasiskolino“ kėdžių, baldų, kilimų iš Mitėniškių dvaro.[14] Buvo surašyti dokumentai, kuriuose bandyta aprašyti kiekvieną daiktą, paveikslą. Pavyzdžiui, archyviniuose aprašuose minima, kad Mitėniškių dvare yra buvęs firmos „Gustav Fiedler“ fortepijonas, pagamintas Leipzige.[15] 1940 m. rugsėjo 4 d. buvo nusavinti ir išvežti Montvilų giminės portretai, kurių likimas iki šiol neaiškus.[16] Antrojo pasaulinio karo metais vertybės dvaruose bei muziejuose vėl buvo surašomos. LR Kultūros ministerijos archyve nurodoma, kad iš Apytalaukio dvaro vertybės pateko į Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejų.

 Represijų Lietuvoje tyrimo centras nurodo, kad paskutinioji Mitėniškių dvarininkė Montvilienė Marija, Konrado, g. 1911 m., buvo suimta 1940 m. rugpjūčio 3 d., kalinta Kaune už nelegalų sienos perėjimą, 1941 m. buvusi išvežta į lagerį link Kotlaso Archangelsko srityje. Dvarininkas Montvila Vladislavas, Aleksandro, gimęs 1885 m., teisininkas, buvo suimtas 1940 m. rugpjūčio 1 d. ir kalintas Kaune. 1941 m. balandžio 26 d. nuteistas 3 metams, išvežtas į lagerį  Kulojų Velsko rajone, Archangelsko srityje. Ten ir mirė 1942 m. vasario 5 d.[17] LR Kultūros ministerijos archyvo medžiaga liudija, kad ponia Marija Montvilienė, karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus. Dvaro vertybių likimas nežinomas.

Karo metais Mitėniškių dvare buvo įrengtos ligoninės palatos ir akušerijos kabinetas. Po karo čia įsikūrė klubas: buvo rodomi kino filmai, vyko šokiai, taip pat veikė parduotuvė, biblioteka. Dalis dvaro buvo apgyveninta. Vienas iš gyventojų, karo veteranas, fotografas, Vytas Gudelevičius ir įamžino Mitėniškių dvaro aplinką savo fotografijose.

XX a. pradžioje dvare pastatytą vieną pirmųjų Lietuvoje metalinių konstrukcijų –  vėjo jėgainę, gyventojų vadintą „Majaku“, kolūkio valdžia nuvertė apie 1964 m., nes, įvedus elektrą, statinys tapo nereikalingas ir nesaugus: žuvo nuo jo nukritęs girtas kolūkietis. Ūkiniai pastatai palaipsniui buvo griaunami. 1987 m. mediniai dvaro rūmų likučiai buvo traktoriais sustumti į išraustas duobes, nepaisant visą sovietmetį buvusių kalbų apie sanatorijos įkūrimą dvare.  Dabar  tėra išlikęs dvaro parkas, Šv. Marijos Mergelės paminklas priešais dvarą, tvenkinys, didžiulė klėtis, buvę kumečių namai, kalvės bei tvoros kolonų likučiai, taip pat per 1 km nutolę nuo dvaro mūrinio vandens malūno likučiai, stūksantys ant Obelies upės kranto, Pakščiuose (Kėdainių raj.). Šėtos kapinėse ilsisi Mitėniškių dvaro valdytojai ir kiti Montvilų giminės palikuonys.

 

Neišlikęs Mitėniškių dvaras, apie 1963 m.

 

Vandens malūnas ant Obelies kranto, Pakščiuose

Žinodami Montvilų dvarų istoriją, biografinius faktus, galime po truputį dėstyti įvykius logine seka, atrasti autentiškas detales, papildyti kraštotyros muziejus nuotraukomis, archyvine medžiaga. Tai ne tik pagelbės išsaugoti, bet ir pritaikyti šių dienų poreikiams išlikusias autentiškas dvarų sodybų aplinkas, statinius, parkus. Apgailestaujame, kad dar nepavyko tinkamai identifikuoti Gudelių, Veronainių, Župronių, Karpiškių, Kreivių dvarų, priklausiusių Montvilų giminei. Pavyzdžiui, vien tik Gudelių kaimai, kuriuose teks patikrinti dvarų buvimo vietas, Lietuvoje yra aštuoni. Tačiau pastebėjome, kad Senojo Stanislovo Montvilos giminės dvarai greičiausiai yra išsidėstę Jonavos, Kėdainių, Ukmergės rajonuose. Iš XIX - XX a. dvarininkų galima pasimokyti ūkininkavimo: pastatai statyti su architektūriniais elementais ir atitinkamu išplanavimu, aplinka apželdinta, sukurti parkai, buvo vystomi vietos verslai. Todėl labai svarbu  sutvarkyti išlikusius Montvilų dvarus, pritaikyti juos ateities kartoms, vėl papuošti kraštą naujom spalvom.

 

 


[1]Jankauskas V. „Montviliana arba Užmirštas mūsų istorijos puslapis“ // Jonavos balsas. 1991 rugpjūčio 6 – 31.

[2] Martusevičius J. Vėl uždegtas atgimusio Vilniaus paminklo „Elektra“ žibintas // Voruta. 1995 kovo 1-10

[3] Čaplinskas A. R. Vilniaus gatvių istorija: Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės. Vilnius, 1998. p. 265.

[4] Žr. 2 nuorodą.

[5] Kultūros paveldo objekto paminklosauginės ekspertizės Aktas 1993 12 10, Anykščių raj. IP 194 at Buvęs Troškūnų dvaras.

[5] Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.

[5] Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.

[6] Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. Panevėžys, 2003. p 317

[7] Lietuvių enciklopedija. T. 21. Boston, 1960. p. 343.

[8] Tarybų Lietuvos enciklopedija, III tomas. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1987.

[9] Prašymas Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministerijai Prekybos ir Pramonės Departamentui nuo Pil. ORourk Stefanijos, gyvenančios Ukmergės apskrityje, Pagirių valsčiuje, Vaivadiškių dvare // Lietuvos Centrinis Valstybinis Archyvas. Fondas 388, [numeracija neįžiūrima], B. 1055, L 8.

[10] Žr. 1 nuorodą.

[11] Šimelienė S. Ar pažįsti savo rajoną? // Jonavos balsas. 1971 gruodžio 14 , p. 2.

[12] Žemė skirstoma valstiečiams // Tarybų Lietuva. 1940 spalio 2,

[13] Buržuazijos kultūros vertybės liaudžiai: Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos pranešimas spaudai // Tiesa. 1940, mėnesio santrumpa ir diena

[14] Kultūros paveldo centro archyvas. Fondas Nr. 17, aprašo Nr. 2, saugojimo vien. Nr. 54.

[15] Kultūros paveldo centro archyvas. Fondas Nr. 17, aprašo Nr. 2, saugojimo vien. Nr. 44. L. 114.

[16] Kultūros paveldo centro archyvas. Fondas Nr. 17, aprašo Nr. 2, saugojimo vien. Nr. 16.

[17] Lietuvos gyventojų genocidas. T. 1: 1939 – 1941. Vilnius, 1999. p. 581.

Sprendimas
Visos teisės saugomos. Jonavos VVG. 2010